Nors meškėnai dar nėra socialūs sutvėrimai, jei, pasiūlę tinkamą atmosferą, jie taip pat užmezga ryšį su žmonėmis.
Kaip šis meškėnas, kuris buvo aptiktas važiuojamosios dalies pašonėje, taip pat pasirodė, kad jam gyvenimas nebuvo itin šviesus. Be to, kai jis buvo išgelbėtas, jam nebuvo palanku, nes jokia saugi vieta netoliese esančiuose laukinių gyvūnų reabilitacijose nebuvo jam skirta.
Tačiau jam padėjo laukinių gyvūnų gelbėjimo savanorė Nikki Robinson. Teigiama, kad pasiteiravus, ką reikia daryti su našlaičiu meškėnu, atsakoma – palikite jį ramybėje ir gamta imsis savo keliu. Robinsonas neįtikino ir priėmė sprendimą padėti meškėnui.
Maloni patelė nusprendė išgelbėti augintinį ir padarė viską, kas įmanoma, kad išgelbėtų tą mažą gyvūnėlį. Tačiau problema buvo ta, kad ji dirbo ilgas valandas ir didžiąją laiko dalį jos taip pat nebuvo savo namuose. Taigi ji paprašė pagalbos savo į pensiją išėjusios mamos, kuri galėjo mylėti meškėno jauniklio verslą.
Taigi Nikki mamytė ir augintinis išpildė vienas kitą ir taip pat buvo gana neatsiejami. Anot Robinson, pirmą kartą, kai ji šėrė meškėną buteliuku ir jis jos ieškojo, ji buvo ištirpusi. Ji elgėsi su juo labai švelniai ir jie taip pat užmezgė ryšį.
Dėl Nikki motinos iniciatyvos meškėnas per kelis ateinančius mėnesius atsigavo ir galiausiai buvo pasirengęs grįžti į gamtą. Ponia buvo taip stipriai susijusi su meškėnu, kad ir tada, kai jis buvo paleistas į laisvę, kieme laikė šiek tiek maisto.
Meškėnas yra dėkingas damai, kuri jį prižiūrėjo ir retkarčiais peržvelgia ją, nors praėjo treji metai nuo jų pirmojo susitikimo. Kasdien ji sėdi lauke ir taip pat jo laukia. Jis aplankys ją ir tai padarys jos dieną. Jis norėjo prisiglausti, paėmė maistą ir vėliau dingo.
Jų meilė ir ryšys tirpdo mūsų širdis.